Teisės psichologas nusikaltimų tyrimo procese – neįkainojamas pagalbininkas
Nusikaltimų tyrimo psichologija (angl. investigative psychology) yra teisės psichologijos šaka, kurioje siekiama psichologijos žinias (principus, teorijas, empirinius duomenis) pritaikyti kriminalinio tyrimo procese.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradėjus tirti liudytojų parodymus ir atlikus empirinius tyrimus paaiškėjo, kad liudytojo nuoširdumas dar negarantuoja tikslių parodymų arba kad įtaigūs klausimai sumažina liudytojų pasakojimo apie nusikalstamą įvykį tikslumą. Kaip į nusikaltimo tyrimo procesus ir technikas būtų galima integruoti psichologijos žinias, atsako Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros lektorė dr. Kristina Vanagaitė.
Nusikaltimo išaiškinimas yra sudėtingas procesas. Pavyzdžiui, gerai, jeigu nusikaltimo įvykio vietoje atrandami pirštų antspaudai, priklausantys anksčiau teistam asmeniui. Tokių akivaizdžių įrodymų gali ir nebūti, bet gali būti liudytojas, kuris visa tai matė. Nusikaltimo tyrėjui kyla klausimas: kaip liudytojui padėti atkurti informaciją – pvz., kaip formuluoti klausimus, kad būtų galima išgauti kuo išsamesnį ir tikslesnį matyto užpuoliko apibūdinimą? Dar sudėtingiau, jeigu tas liudytojas yra vaikas ar asmuo, turintis protinę negalią. Kaip tokiems asmenims padėti prisiminti matytus įvykius ar žmones? Ir, be abejo, ne mažiau svarbus klausimas: ar galima tikėti jų pasakojimų tikslumu?